Mano vardas Kornelija. Esu dukra, trijų nuostabių dukterų mama ir moteris, kuri pati ilgą laiką ieškojo atsakymų į klausimus apie žmogų, kūną, jausmus ir gyvenimą.
Medicina mano gyvenime atsirado neatsitiktinai. 2020 metais tapau kineziterapeute ir nuo tada vis giliau neriu į žmogaus kūno pažinimą. Tačiau vien anatominio kūno man neužteko. Vis stipriau kirbėjo klausimas: kas slypi už simptomo? Kodėl kūnas pradeda kalbėti būtent taip? Ir ką jis iš tiesų bando mums pasakyti?
Ieškodama atsakymų atradau endobiogeniką. Mane sužavėjo jos visuminis požiūris į žmogų, struktūra ir objektyvumas. Turėdama matematinį išsilavinimą, vertinu logiką ir tikslumą, todėl organizmo funkcijų indeksai man leido įdomiu būdu pažvelgti į neuroendokrininės sistemos veikimą ir geriau suprasti, kas vyksta žmogaus organizme.
Endobiogenika išmokė mane į žmogų žiūrėti plačiau, ne tik į atskirą simptomą, bet į visą organizmą, jo tarpusavio ryšius, gyvenimo būdą, mitybą ir individualią istoriją. Mano darbe svarbu ne vien ką jaučia žmogus, bet ir kodėl tai vyksta būtent dabar ir būtent jam.
Tačiau mano profesinis kelias nėra vien apie kūną.
Besimokydama kineziterapijos, tuo pačiu metu pati ieškojau atsakymų į visai kitokius klausimus. Tam tikru gyvenimo etapu manyje vis stiprėjo tuštumos jausmas ir vis dažniau savęs klausiau:
Ar tai ir yra gyvenimas?
Kodėl aš gyvenu?
Kaip iš tiesų norėčiau gyventi?
Kokia viso to prasmė?
Šie klausimai nuvedė mane į daugybę skirtingų mokymų ir patirčių: „Moters kelias“, „Savimi pasitikinti lūšis“, Reiki I pakopa, Theta Healing seminarai ir stovykla, emocinė vaizdinių terapija, koučingas ir kitos savęs pažinimo praktikos.
Kiekviena jų kažką manyje paliko. Tačiau galiausiai mano kelyje atsirado psichosomatika ir PSY2.0 mokykla. Ji tapo labai svarbiu lūžio tašku ir iš esmės pakeitė mano požiūrį į žmogų.
Pradėjau kitaip matyti kūną, jausmus, psichiką ir jų tarpusavio ryšį. Supratau, kad žmogaus savijautos neįmanoma iki galo atskirti nuo jo išgyvenimų, santykių, patirčių ir to, kaip jis gyvena savo gyvenimą.
Todėl šiandien savo darbe jungiu tai, ką sukaupiau skirtinguose savo kelio etapuose, kineziterapiją, endobiogeniką ir psichosomatiką.
Man svarbus žmogus kaip visuma. Ne tik jo tyrimų rezultatai. Ne tik diagnozė. Ne tik simptomas.
Man įdomus žmogus už viso to.
Jo kūnas. Jo istorija. Jo jausmai. Jo gyvenimo būdas. Jo santykis su savimi.
Tikiu, kad kūnas nėra mūsų priešas. Jis nuolat su mumis kalbasi. Kartais labai tyliai, kartais taip garsiai, kad nebegalime ignoruoti.
Mano tikslas – padėti žmogui išmokti išgirsti tą pokalbį.
Nežadu greitų sprendimų ar stebuklingų receptų. Tikiu sąmoningu žmogaus įsitraukimu, kantrybe ir mažais, bet tikrais pokyčiais.
Jeigu jaučiate, kad kūnas siunčia signalus, kurių nebenorite ir nebegalite tiesiog nutildyti, o norite geriau suprasti save ir savo kūną – kviečiu pradėti nuo pokalbio.