„Turiu rasti pusiausvyrą.“ „Reikia daugiau ilsėtis.“ „Negaliu tiek dirbti.“ „Turiu daryti viską: ir karjerą, ir šeimą, ir save.“ „Jeigu nebūsiu subalansuota — viskas sugrius.“
Ar pažįstama?
Man atrodo, kad šiandien apie pusiausvyrą kalbame beveik taip pat dažnai, kaip apie orą. Ji skamba gražiai. Teisingai. Net šiek tiek privalomai.
Ir kažkuriuo metu ji nustoja būti kvietimu į jautrumą.
Ji tampa dar vienu dalyku, kurį reikia padaryti teisingai.
Kai geras žodis virsta spaudimu
Pusiausvyra skamba kaip ramybė.
Bet jei įsiklausai į tai, kaip apie ją kalbame sau, dažnai išgirsti visai kitą toną:
„Aš vis dar nesubalansuota.“ „Kitos sugeba, o aš ne.“ „Turėčiau jau mokėti geriau gyventi.“
Ir tada tas pats žodis, kuris turėjo padėti atsikvėpti, pradeda spausti.
Nes dabar nebeužtenka gyventi.
Reikia gyventi teisingai. Subalansuotai. Be perdegimo. Be kaltės. Be nuovargio. Be chaoso.
O kas, jei tikras gyvenimas kartais būna būtent toks, netolygus, banguotas, su savaitėmis, kai viskas telpa, ir savaitėmis, kai netelpa?
Ką kūnas žino anksčiau už galvą
Man įdomu ne tai, ar mes „turime“ pusiausvyrą.
Man įdomiau, kaip ją jaučiame.
Nes kūnas dažnai kalba anksčiau, nei mes suspėjame susidėlioti gražią teoriją.
Kartais tai būna sunkumas pečiuose po ilgos dienos, kai „dar tikrai galėčiau“. Kartais — dirglumas, kai nieko ypatingo nenutiko, bet viduje jau per pilna. Kartais miegoti norisi anksčiau, o galvoje vis dar sąrašas. Kartais priešingai: energijos banga, kai staiga viskas juda lengvai, ir norisi daryti daugiau, nei planavai.
Tai nėra diagnozė. Tai nėra „kažkas negerai“.
Tai signalai.
Ir jie nebūtinai sako: „Tu blogai gyveni.“ Dažniau jie sako: „Šiuo metu taip yra.“
O mes, vietoj to, kad sustotume ir paklausytume, pradedame save taisyti pagal kažkokį idealų vaizdinį, kaip turėtų atrodyti „gera pusiausvyra“.
Mitai, kuriais tikime
Yra keletas įsitikinimų, kurie labai dažnai stovi šalia žodžio „pusiausvyra“. Gal atpažinsi vieną kitą.
„Pusiausvyra — tai lygi dienos dalis darbui, poilsiui ir sau.“
Skamba gražiai. Tik gyvenimas retai dalijasi į lygius stulpelius. Yra dienos, kai darbas prašo daugiau. Yra savaitės, kai vaikas, artimas ar kūnas prašo daugiau. Yra periodai, kai kūryba ar mokymasis užima didesnę vietą, ir tai nėra „nesėkmė“.
„Jeigu aš tikrai subalansuota, nejausiu kaltės.“
O jei jaučiu? Ar tai reiškia, kad „padariau neteisingai“? Ar galbūt kaltė tiesiog pasirodo ten, kur seniai išmokau, kad poilsis turi būti užsitarnautas?
„Pusiausvyra — kai nieko neforsuoju ir nieko neatidedu.“
Kartais taip. O kartais tikras rūpestis savimi būna būtent tada, kai ką nors atidedu. Kai sakau ne. Kai palieku erdvės, net jei sąrašas dar nebaigtas.
„Kitos turi pusiausvyrą, vadinasi, aš irgi turėčiau.“
Socialiniai tinklai moka parodyti ramų rytą su kava, gražų „self-care“. Mažiau moka parodyti naktį, kai mintys nesustoja. Arba rytą, kai viskas prasideda anksčiau, nei buvai pasiruošusi.
Ir tada lyginamės ne su gyvenimu, o su vaizdu.
Galbūt pusiausvyra ne taškas, o judesys
Man patinka galvoti apie pusiausvyrą ne kaip apie tikslą, kurį pasieki ir tada „turi“.
Labiau kaip apie judesį.
Kaip vaikščiojimą. Kai eini, kūnas nuolat šiek tiek svyruoja. Jei sustotum visiškai nejudėdamas „tobuloje“ padėtyje, greitai taptų nepatogu. Gyvybė yra judesyje: šiek tiek į priekį, šiek tiek atgal, šiek tiek lėčiau, šiek tiek greičiau.
Taip ir su dienomis.
Yra rytų, kai gali daugiau. Yra vakarų, kai užtenka mažiau. Yra savaičių, kai viskas telpa į ritmą. Yra mėnesių, kai ritmas keičiasi, ir kūnas, emocijos, santykiai, darbas prašo naujo tempo.
Endobiogenikos ir psichosomatikos požiūriu man artima mintis, kad žmogus nėra mašina su fiksuotu režimu. Mes reaguojame. Į sezoną. Į miegą. Į santykius. Į tai, kiek ilgai laikėme tempą. Į tai, kiek ilgai „dar šiek tiek“ sakėme sau.
Pusiausvyra čia nėra „visada po lygiai“. Labiau gebėjimas pastebėti, kada sistema prašo kito judesio, ir leisti sau į tai atsakyti be gėdos ir kaltės.
Maži kasdieniai klausimai, kurie keičia toną
Kai galvoje vėl pasirodo:
„Aš vis dar nesubalansuota“, galima sustoti. Ne tam, kad save ištaisytum. O tam, kad paklaustum švelniau.
Štai keli klausimai, kuriuos kartais duodu sau (ir žmonėms, su kuriais dirbu):
„Ko mano kūnas prašo šiandien, ne idealią dieną, o šią?“
Gal daugiau oro. Gal ankstesnio miego. Gal trumpo pasivaikščiojimo. Gal tylos be ekrano. Gal, priešingai, judesio ir žmonių.
„Kur aš dabar perlenkiu, ne todėl, kad esu „bloga“, o todėl, kad taip susiklostė?“
Kartais perlenkimas būna darbas. Kartais, rūpestis kitais. Kartais, net „rūpinimasis savimi“, kuris virsta dar vienu sąrašo punktu.
„Ar aš ieškau pusiausvyros, ar ieškau kontrolės?“
Nes kartais po gražiu žodžiu slepiasi noras viską suvaldyti: nuotaiką, energiją, produktyvumą, kūną, dieną. O kontrolė ir jautrumas, skirtingi poliai.
„Kas būtų, jei šiandien pusiausvyra reikštų ne daugiau daryti, o mažiau reikalauti iš savęs?“
Šitas klausimas dažnai būna netikėtas.
Kai „dar šiek tiek“ tampa įpročiu
Yra dar vienas tylus kasdienybės modelis.
Jis skamba maždaug taip:
„Dabar dar tą, o tada jau tikrai pailsėsiu.“ „Kai baigsis šitas etapas, tada atsikvėpsiu.“ „Kai viską sudėliosiu, tada bus geriau.“
Ir etapas baigiasi. Ateina kitas. Sąrašas atsinaujina. Kūnas vis dar laukia to „tada“.
Ne todėl, kad esi silpna. O todėl, kad sistema išmoko gyventi ateityje.
Tada pusiausvyra vėl nukeliama. Kaip atostogos, kurios „kada nors“ ateis. Kaip ramybė, kurią reikia užsitarnauti.
O kūnas, emocijos, miegas, virškinimas, kvėpavimas, jie gyvena dabar. Ne kitą pirmadienį.
Todėl kartais tikras rūpestis būna ne didelis planas „tapti subalansuotai“. O vienas konkretus, mažas leidimas šiandien:
atsigulti anksčiau, išgerti arbatą be skubėjimo, neatsakyti į dar vieną žinutę iškart, išeiti į orą be tikslo, pasakyti „šiandien užtenka“.
Pusiausvyra santykiuose su savimi
Yra dar sluoksnis, apie kurį kalbame rečiau.
Ne tik darbo ir poilsio santykis. Ne tik „sau“ ir „kitiems“.
O santykis su savimi, kai nepavyksta.
Kai diena buvo chaotiška. Kai vėl užsibuvai. Kai vėl pamiršai tą gražų rytą, kurį buvai numačiusi. Kai vėl pajutai dirglumą ir pagalvojai: „Na va, vėl aš.“
Čia ir atsiskleidžia, ar pusiausvyra tau praktika, ar dar vienas idealas.
Nes jei po „nesubalansuotos“ dienos suskamba griežtas vidinis balsas, kūnas gauna ne tik dienos krūvį, bet ir savikritiką vakare.
O jei po tokios dienos gali pasakyti:
„Šiandien buvo tiek. Rytoj galėsiu kitaip arba irgi tiek, kiek pavyks.“
Tada atsiranda erdvė. Ne tobulybei. O žmogiškumui.
Man atrodo, kad būtent čia ir prasideda kažkas tikresnio už „teisingą gyvenimo būdą“.
Ką gali reikšti pusiausvyra praktikoje (be receptų)
Nenoriu čia duoti sąrašo „daryk taip ir bus gerai“. Bet galiu pasiūlyti kryptį, stebėjimą.
Kitą savaitę, vietoj to, kad klaustum savęs:
„Ar aš jau subalansuota?“
pabandyk klausti:
„Kas šiandien padėjo man jaustis šiek tiek labiau savo ritme?“ „Kas mane išvedė iš jo?“ „Kur aš ignoravau signalą, o kur pagaliau jį išgirdau?“
Gal pastebėsi, kad rytinis skubėjimas kainuoja daugiau, nei manei. Arba kad trumpa pauzė vidury dienos grąžina daugiau, nei dar viena „produktyvi“ valanda. Arba kad pokalbis, po kurio jautiesi tuščia, nėra „nieko tokio“. Arba kad poilsis be telefono skiriasi nuo poilsio su telefonu.
Tai nėra taisyklės. Tai pažintis.
Su savimi. Su savo tempu. Su savo ribomis. Su savo bangomis.
Galbūt užtenka ne tobulybės, o kontakto
Man įdomu ne įrodyti, kad „pusiausvyra“ yra blogas žodis. Arba kad jos nereikia.
Man įdomiau, kaip ją įprasminame.
Ar ji tampa dar viena lazdele, kuria matuojame save? Ar kvietimu grįžti į kūną, į dieną, į tai, kas vyksta dabar?
Galbūt tau šiandien nereikia tobulo plano. Galbūt nereikia tapti „ta, kuri viską suderina“.
Galbūt užtenka pastebėti vieną įsitikinimą:
„Jeigu nebūsiu subalansuota, viskas grius.“
Ir paklausti:
„Ar aš tai žinau, ar tuo tikiu?“
Galbūt kai kuriomis dienomis pusiausvyra bus daugiau tylos. Kitomis, daugiau veiksmo. Dar kitomis, daugiau palaikymo iš šalies.
Ir galbūt visos jos yra teisėtos.
Galbūt užtenka sau leisti gyventi bangomis. Stebėti. Pajusti. Atsakyti sau švelniau. Ir atrasti, kas tau šiandien yra pusiausvyra, ne idealiame pasaulyje, o šiame.
Jei skaitant kilo noras panagrinėti savo ritmą, kūno signalus ar tai, kaip kasdienybė veikia tave iš vidaus — kviečiu švelniai.
Galiu būti greta individualioje konsultacijoje arba grupinėse kūno jautimo terapijose. Be spaudimo. Tiesiog saugi erdvė sau.
Jei nori pažiūrėti kainas ar užsiregistruoti: Kainos ir registracija.
Parašykite komentarą