Straipsniai
-
Skersvėjis, šaltas vanduo ir kiti vaikystės įsitikinimai: kai rūpestis virsta baime
„Negerk šalto, nes skaudės gerklę.“„Užsidaryk langą, skersvėjis perpūs.“ Nusičiaudėjai ir jau žinai: tuoj susirgsiu. Ar pažįstama? Daugelis iš mūsų užaugome su tokiomis frazėmis. Jas sakė mamos, tėčiai, močiutės ir seneliai. Sakė iš meilės, iš rūpesčio, iš noro apsaugoti. Ir tikrai ne su blogu tikslu. Bet kartais užaugame ir vis dar gyvename tose frazėse. Net nepastebime,…
-
Kai stengiesi, kad visiems būtų gerai: kas slypi po rūpesčiu kitais
„Jeigu mano šeimai bus gerai, tai ir man bus gerai.“ Taip man kartą pasakė pacientas. Šie žodžiai skambėjo taip paprastai ir taip gražiai, kad iš pradžių norėjosi tiesiog linktėlėti. Juk tai meilė, rūpestis, atsakomybė. Bet kuo ilgiau apie tai galvojau, tuo aiškiau mačiau, kiek daug žmonių gyvena būtent taip. Ir kiek daug iš jų kartu…
-
Kai visko per daug: kodėl kartais didžiausia pagalba sau yra sustoti
„Dar truputį. Tik užbaigsiu ir tada pailsėsiu.“ Ar tau būna taip, kad atrodo, jog visko per daug, ir nieko nebesinori daryti? Darbai, žinutės, namai, kitų žmonių poreikiai ir savi lūkesčiai. Viskas kartu, ir nė vieno tarpelio, kur galėtum tiesiog įkvėpti. O ką mes tada dažniausiai darome? Vėl susiimame. Pasakome sau „reikia“, įsitempiame ir vežame toliau.…
-
Ašaros, kurias nurijome: kodėl svarbu leisti sau verkti
„Nustok verkti, jau didelė.“ „Ko čia dabar ožiuojiesi?“ „Nusiramink, nieko baisaus.“ „Berniukai neverkia.“ Ar girdėjai tokių žodžių vaikystėje? Dažniausiai jie būdavo pasakomi be piktos valios. Suaugusieji norėjo, kad vaikui greičiau praeitų liūdesys. Kad nebūtų taip sunku žiūrėti į jo skausmą. Kad viskas vėl būtų ramu. Bet vaikas iš to išmoksta ne nusiraminti. Jis išmoksta, kad…
-
Du keliai – „reikia“ ir „noriu“, kuriuo keliauji tu?
Kiek daug savo gyvenimo nugyvename iš „reikia“. Reikia susitikti su draugais. Reikia paskambinti. Reikia važiuoti į svečius. Reikia nueiti į renginį. Reikia padaryti tą darbą. Reikia būti ten, kur visi laukia. Ir mes einame. Kartais net nesusimąstydami, ar iš tikrųjų norime. O galvoje tiesiog sukasi: „Juk pažadėjau.“ „Juk negražu atsisakyti.“ „Juk kiti laukia.“ „Juk taip…
-
Endobiogenika paprastai: kai žiūrime ne į simptomą, o į žmogų
„Tai kažkokia nauja mada?“ „Dar viena alternatyva?“ „Ar tai vietoj gydytojo?“ „Skamba sudėtingai, tikrai ne man.“ Jei apie endobiogeniką esi girdėjusi nedaug, labai tikėtina, kad galvoje jau sukasi vienas kitas toks klausimas. Ir tai normalu. Nes kai žodis ilgas ir neįprastas, smegenys greitai jį padeda į lentyną „sudėtinga“ arba „ne man“. O man norisi šiandien…
-
Kai „pusiausvyra“ tampa dar viena taisykle, kurią reikia įvykdyti
„Turiu rasti pusiausvyrą.“ „Reikia daugiau ilsėtis.“ „Negaliu tiek dirbti.“ „Turiu daryti viską: ir karjerą, ir šeimą, ir save.“ „Jeigu nebūsiu subalansuota — viskas sugrius.“ Ar pažįstama? Man atrodo, kad šiandien apie pusiausvyrą kalbame beveik taip pat dažnai, kaip apie orą. Ji skamba gražiai. Teisingai. Net šiek tiek privalomai. Ir kažkuriuo metu ji nustoja būti kvietimu…