„Jeigu mano šeimai bus gerai, tai ir man bus gerai.“
Taip man kartą pasakė pacientas. Šie žodžiai skambėjo taip paprastai ir taip gražiai, kad iš pradžių norėjosi tiesiog linktėlėti. Juk tai meilė, rūpestis, atsakomybė.
Bet kuo ilgiau apie tai galvojau, tuo aiškiau mačiau, kiek daug žmonių gyvena būtent taip. Ir kiek daug iš jų kartu jaučiasi pavargę, įsitempę, kartais net tušti.
Kai tavo ramybė priklauso nuo kitų
Tokie žmonės stengiasi, kad artimieji būtų laimingi. Kad niekas nesipyktų. Kad visi būtų patenkinti. Jie rūpinasi, padeda, prisitaiko, sprendžia kitų problemas. Jie pastebi, kai kažkam bloga, dar prieš tam žmogui ką nors pasakant.
Iš šalies tai atrodo kaip stiprybė. Ir dažnai tai tikrai yra didelė dovana. Bet ji turi ir kitą pusę: kai tavo vidinė ramybė priklauso nuo to, kaip jaučiasi kiti, tu niekada negali iš tiesų atsipalaiduoti. Juk visada kažkam kažko trūksta. Visada yra kažkas, kas liūdi, pyksta ar nerimauja.
Ir kartais, tarp visų tų rūpesčių, pamirštame paprasčiausią klausimą: o kaip jaučiuosi aš?
O kas, jei po rūpesčiu slypi ne tik meilė?
Noriu pasiūlyti švelnų klausimą. Ne tam, kad kaltintum save, o tam, kad pastebėtum.
Gal kartais taip stengiamės padaryti visus laimingus todėl, kad patys nenorime jausti to, kas kyla, kai kažkam blogai?
Nerimo. Liūdesio. Kaltės. Bejėgiškumo. Pykčio.
Sunku matyti kenčiantį artimą žmogų. Sunku išbūti, kai kažkas pyksta ant mūsų. Sunku priimti, kad ne viską galime kontroliuoti ir ne visus galime padaryti laimingus.
Todėl kartais bandome pakeisti išorę. Nuraminti, sutaikyti, išspręsti, pataisyti. Ir taip nereikia susidurti su tuo, kas vyksta mūsų viduje.
Tai ne silpnybė ir ne klaida. Dažnai taip išmokstame dar vaikystėje, kai šeimos atmosfera priklausė nuo to, ar suaugusieji ramūs. Vaikui tai buvo būdas jaustis saugiam. Tik suaugus tas pats būdas kartais pradeda varginti.
Geri ir blogi jausmai
Mes dažnai skirstome jausmus į gerus ir blogus. Džiaugsmą, ramybę, meilę norime jausti. O liūdesį, pykčį, baimę ar pavydą norime kuo greičiau panaikinti.
Tačiau jausmai nėra blogi vien todėl, kad juos nemalonu jausti.
Jie tiesiog yra.
Jausmas yra tarsi žinutė iš vidaus. Jis kažką parodo apie tai, kas mums svarbu, kas skauda, ko trūksta. Kai jį iškart išstumiame, ta žinutė lieka neperskaityta. Ir neretai ji niekur nedingsta, o persikelia į kūną kaip įtampa, nuovargis, nemiga ar sunkumas krūtinėje.
Ir dar vienas svarbus dalykas: jausmai gali gyventi kartu.
Galime liūdėti ir kartu mylėti.
Galime pykti ant artimo žmogaus ir vis tiek jį mylėti.
Galime jausti nerimą, nors išoriškai viskas atrodo gerai.
Galime būti laimingi ir kartu išgyventi skausmą.
Vienas jausmas nepanaikina kito. Ir mums nereikia jaustis gerai kiekvieną akimirką, kad gyvenimas būtų pilnas ir tikras.
Ne išspręsti, o pastebėti
Kai kyla nemalonus jausmas, pirmas impulsas dažnai būna kažką daryti. Paskambinti, paaiškinti, pataisyti, nuraminti kitą, kad greičiau nurimtų ir mūsų viduje.
Kartais tai tikrai reikalinga. Bet kartais svarbiausia ne pakeisti situaciją, ne iškart rasti sprendimą ir ne priversti save jaustis kitaip.
O tiesiog sustoti ir paklausti: ką aš dabar jaučiu?
Leisti tam jausmui būti. Pabūti su juo. Pajusti, kur jis gyvena kūne: gal gerklėje, gal pilve, gal pečiuose. Ir neskubėti jo išstumti.
Gali padėti keli paprasti žingsniai:
- Įvardyk jausmą žodžiu. „Man dabar liūdna.“ „Aš pykstu.“ „Jaučiu kaltę.“ Vien tai jau sukuria šiek tiek erdvės.
- Pastebėk, kur jis kūne. Nereikia nieko keisti. Užtenka padėti ranką ir pakvėpuoti į tą vietą.
- Atskirk savo jausmą nuo kito žmogaus jausmo. Jo liūdesys yra jo. Tavo nerimas dėl jo yra tavo. Abu svarbūs, bet tai ne tas pats.
- Prieš skubėdama gelbėti, palauk kelias akimirkas. Paklausk savęs: ar aš tai darau dėl jo, ar dėl to, kad man pačiai sunku išbūti?
Tai nereiškia likti skausme
Leisti sau jausti nereiškia, kad turime mėgautis skausmu ar likti situacijose, kurios mums netinka. Tai reiškia, kad galime mokytis nebijoti savo pačių jausmų.
Nes kai nebereikia nuo jų bėgti, atsiranda daugiau laisvės rinktis, kaip elgtis. Galime padėti, kai iš tiesų norime. Galime pasakyti „ne“, kai to reikia. Galime būti šalia artimo žmogaus jo liūdesyje, nebandydami jo iškart ištaisyti.
Ir galbūt tuomet galime rūpintis kitais ne todėl, kad privalome užtikrinti jų gerovę, o todėl, kad iš tiesų norime jais rūpintis. Toks rūpestis yra kitoks. Jis lengvesnis, šiltesnis ir laisvesnis abiem pusėms.
Kai norisi į tai pažiūrėti giliau
Šie įpročiai dažnai būna labai seni ir giliai įsišakniję. Kartais vien suprasti neužtenka, nes kūnas vis tiek reaguoja taip, kaip išmoko. Tada gali padėti erdvė, kurioje gali saugiai pažiūrėti į savo jausmus ir jų ryšį su tuo, kas vyksta kūne.
Jei jauti, kad tai apie tave, kviečiu į individualią konsultaciją arba į grupinius užsiėmimus. Registracija ir kainos yra čia.
O kaip yra tau?
Ar leidi sau jausti ir tai, kas nemalonu? O gal iškart bandai kažką pakeisti, išspręsti, sutvarkyti, kad tik vėl būtų gerai?
Nereikia atsakyti iškart. Tiesiog kitą kartą, kai pajusi norą viską sutvarkyti, sustok akimirkai ir pastebėk, kas vyksta tavo viduje. 🤍
Kornelija Grinkevičienė
Parašykite komentarą