„Dar truputį. Tik užbaigsiu ir tada pailsėsiu.“
Ar tau būna taip, kad atrodo, jog visko per daug, ir nieko nebesinori daryti? Darbai, žinutės, namai, kitų žmonių poreikiai ir savi lūkesčiai. Viskas kartu, ir nė vieno tarpelio, kur galėtum tiesiog įkvėpti.
O ką mes tada dažniausiai darome? Vėl susiimame. Pasakome sau „reikia“, įsitempiame ir vežame toliau. Juk taip išmokome: jei pavargai, pasistenk labiau. Jei nebesinori, vadinasi, trūksta valios.
Bet ar tikrai?
Kūnas kalba tyliau, nei norėtųsi
Kai visko per daug, galva dažniausiai ieško sprendimų. Ji sudaro sąrašus, dėlioja prioritetus ir galvoja, kaip suspėti dar daugiau. O kūnas tuo metu kalba savo kalba. Jis kalba įsitempusiais pečiais, sunkia galva, negiliu kvėpavimu, nuovargiu, kurio nepanaikina net miegas, dirglumu dėl smulkmenų.
Ir visa tai tyliai sako: sustok, pailsėk.
Psichosomatikoje mes į tai žiūrime ne kaip į silpnumą ar gedimą. Tai signalas, kad tavo resursai ilgą laiką buvo naudojami daugiau, nei spėjo atsistatyti. Kūnas nemeluoja ir neperdeda. Jis tiesiog parodo tai, ką mes ilgai stengėmės nepastebėti.
Pabandyk akimirką sustoti ir paklausti savęs: kur mano kūne dabar gyvena tas „per daug“? Gal krūtinėje, gal skrandyje, gal žandikaulyje? Nereikia nieko taisyti. Užtenka pastebėti.
Kodėl taip sunku leisti sau nieko nedaryti?
Daugeliui iš mūsų poilsis yra apdovanojimas. Jį reikia užsitarnauti. Pirma padaryk viską, o tada galėsi atsipūsti. Tik tas „viskas“ niekada nesibaigia.
Kai kurios iš mūsų užaugome su žinute, kad esame vertingos tada, kai esame naudingos. Kai padedame, suspėjame ir nenuviliame. Tad sustojimas gali kelti kaltės jausmą, nerimą, net gėdą: „O ką pagalvos kiti? O kas, jei viskas sugrius?“
Todėl kartais net atostogose ar savaitgalį vis tiek „darome“: tvarkomės, planuojame, tobuliname save. Poilsis tampa dar viena užduotimi, kurią reikia gerai atlikti.
O kas, jei poilsiui nereikia jokio leidimo? Kas, jei jis yra ne prabanga, o tokia pat natūrali gyvenimo dalis kaip įkvėpimas po iškvėpimo?
Nieko nedaryti nėra tinginystė
Leisti sau nieko nedaryti nereiškia pasiduoti ar apleisti savo gyvenimą. Tai reiškia trumpam išeiti iš nuolatinio „turiu“ ir grįžti į „esu“.
Tiesiog pabūti su tuo, kas yra. Ne su tuo, kas turėtų būti, kas bus rytoj ar kas nepavyko vakar, o su tuo, kas yra dabar. Su nuovargiu, jei jis yra. Su liūdesiu, jei jis kyla. Su ramybe, jei ji ateina.
Paradoksalu, bet būtent tokiais momentais dažnai atsiranda daugiausia aiškumo. Kai nustojame stumti, kūnas pagaliau gali atsipalaiduoti, o mintys nurimti. Ir tada kartais pati pajunti, ką iš tikrųjų nori daryti toliau, o ko gal visai nebereikia.
Keli maži žingsniai sau
Nebūtina iškart keisti viso gyvenimo. Užtenka mažų sustojimų:
- Prieš imdamasi kito darbo, sustok minutei. Padėk ranką ant krūtinės ar pilvo ir pajusk, kaip kvėpuoji.
- Paklausk savęs: „Ko man dabar iš tikrųjų reikia?“ Ne ką turiu padaryti, o ko man reikia.
- Leisk sau penkias minutes nieko neveikti. Be telefono, be muzikos, be tikslo. Tiesiog sėdėk ar gulėk ir stebėk, kas vyksta.
- Pastebėk, kada sakai „dar truputį“. Nebūtina iškart sustoti. Užtenka pamatyti šį įprotį.
Ir jei nepavyks, tai irgi gerai. Čia nėra ko „atlikti teisingai“.
Kai sustoti lengviau kartu
Kartais vienai sustoti sunku. Galvoje vis tiek sukasi sąrašai, o kūnas neleidžia atsipalaiduoti, nes per ilgai buvo budrus. Tokiais atvejais labai padeda erdvė, kurioje niekas nieko iš tavęs nelaukia.
Būtent todėl kuriu moterų ratą. Tai vieta, kurioje nieko nereikia daryti, pasiekti ar įrodyti. Mes tiesiog būname su savimi, su tuo, kas kyla, ir su tuo, kas jaučiasi kūne. Ramiai, švelniai ir be jokio spaudimo sau.
Kai šalia yra kitos moterys, kurios taip pat leidžia sau sustoti, kažkas viduje atsileidžia. Atsiranda jausmas, kad nesi viena su savo nuovargiu ir kad tai, ką jauti, yra žmogiška.
Pirmadieniais 19:30 susitinkame Širdies namuose (Antakalnio g. 38, Vilnius).
Jei jauti, kad tau to reikia, parašyk man arba užsiregistruok čia.
Vietoj pabaigos
Nebūtina šiandien pakeisti savo ritmo. Nebūtina iškart patikėti, kad poilsis yra gerai.
Tiesiog pastebėk, kada tau vėl bus „visko per daug“. Pajausk, ką tuo metu sako kūnas. Ir galbūt, nors trumpam, leisk sau jo paklausyti. 🤍
Kornelija Grinkevičienė
Parašykite komentarą