„Nustok verkti, jau didelė.“ „Ko čia dabar ožiuojiesi?“ „Nusiramink, nieko baisaus.“ „Berniukai neverkia.“
Ar girdėjai tokių žodžių vaikystėje?
Dažniausiai jie būdavo pasakomi be piktos valios. Suaugusieji norėjo, kad vaikui greičiau praeitų liūdesys. Kad nebūtų taip sunku žiūrėti į jo skausmą. Kad viskas vėl būtų ramu.
Bet vaikas iš to išmoksta ne nusiraminti.
Jis išmoksta, kad ašaros yra problema, kurią reikia kuo greičiau sutvarkyti.
Ir paskui nešiojamės tą pamoką dešimtmečius.
Kur dingsta neišverktos ašaros
Kai ašaros ateina, o mes jas sulaikome, jos niekur neišgaruoja.
Pabandyk prisiminti, kaip jaučiasi kūnas, kai labai norisi verkti, bet „negalima“.
Gerklėje atsiranda gumulas. Žandikaulis susispaudžia. Krūtinė lyg sustingsta. Kvėpavimas tampa paviršutiniškas. Akys perštinčios, o veidas lyg kaukė.
Tai kūnas, kuris dirba. Jis aktyviai laiko tai, kas norėjo išeiti.
Vieną kartą tai visai normalu. Kartais iš tiesų nėra tinkamo laiko ir vietos, pavyzdžiui, darbo susitikime ar prie vairo.
Bet kai „ne dabar“ tampa „niekada“, kūnas laiko nuolat. Ir tas laikymas kainuoja.
Žmonės, su kuriais dirbu, dažnai pasakoja, kad ilgai nejautė liūdesio, bet jautė kitką, nuolatinę įtampą pečiuose, sunkumą krūtinėje, nuovargį be aiškios priežasties, dirglumą dėl smulkmenų. Tai nėra diagnozė ir nebūtinai visada su tuo susiję. Bet verta paklausti savęs, o gal kai kas iš to yra seniai sulaikytas jausmas, kuris vis dar ieško išėjimo?
Verkimas yra ne gedimas, o užbaigimas
Mes dažnai galvojame apie ašaras kaip apie ženklą, kad kažkas negerai.
Bet gal pažiūrėkime kitaip.
Ašaros dažnai ateina ne tada, kai blogiausia, o tada, kai pagaliau saugu.
Kai baigiasi ilga įtampa. Kai kažkas mus apkabina. Kai išgirstame švelnų žodį po ilgo laikotarpio, kai viską tempėme vienos. Kai filmo herojus pasako tai, ko patys niekada nedrįsome pasakyti.
Tai kūno būdas užbaigti tai, kas buvo pradėta. Paleisti įtampą, kurią ilgai laikė.
Daugelis žmonių po verkimo jaučia, kaip kvėpavimas tampa gilesnis, kūnas suminkštėja, atsiranda tuštuma, bet gera, rami tuštuma. Kartais net norisi miegoti.
Lyg audra būtų praėjusi ir oras vėl išsigryninęs.
Kodėl kartais ašaros nebeateina
Yra žmonių, kurie sako: „Aš gal ir norėčiau paverkti, bet nebegaliu.“
Tai nėra keista.
Jei ilgai mokeisi ašaras sulaikyti, kūnas tą išmoko labai gerai. Jis saugo tave taip, kaip moka. Galbūt kažkada verkti tikrai nebuvo saugu: buvai išjuokta, nubausta, palikta viena su savo skausmu, arba turėjai rūpintis kitais, todėl tavo jausmams vietos nebuvo.
Tada kūnas nusprendė: geriau nejausti.
Ir šiandien jis vis dar laikosi to susitarimo, nors aplinkybės seniai pasikeitė.
Todėl nereikia savęs versti. Ašarų negalima išspausti per prievartą. Joms reikia saugumo, laiko ir švelnumo.
Kartais pradžia būna labai maža: akys sudrėksta skaitant laišką, žiūrint į vaikų nuotraukas, klausantis dainos. Ir vietoj to, kad iškart nusibrauktum ašarą ir pasakytum „na, užteks“, gali tiesiog leisti jai nuriedėti.
Verkti vienai ar su kitu žmogumi
Yra dar vienas svarbus dalykas.
Ašaros, išverktos vienatvėje, ir ašaros, kurias kažkas mato ir priima, dažnai jaučiasi skirtingai.
Daugelis iš mūsų išmokome verkti tik vienos: vonioje, po dušu, automobilyje, naktį į pagalvę. Tyliai, kad niekas nematytų.
Ir tai irgi yra kažkas. Tai geriau nei visai neverkti.
Bet kartais gydantis įvyksta būtent tai, ko taip bijome, kad kitas žmogus pamatęs mus verkiančias nenusisuktų. Nebandytų iškart taisyti. Nesakytų „nusiramink“. Tiesiog būtų šalia.
Tada kūnas gauna naują patirtį, kitokią nei vaikystėje, mano ašaros nėra per daug. Aš galiu būti tokia ir likti priimta.
Kaip pradėti leisti sau
Nereikia didelių žingsnių. Gali pradėti nuo labai paprastų dalykų.
Pastebėk, kada sulaikai. Kada gerklėje atsiranda gumulas? Kokiose situacijose? Su kokiais žmonėmis? Tiesiog pastebėk, nieko netaisydama.
Sukurk sau saugią erdvę. Laiką, kai niekas neskuba, niekas nežiūri, niekas nieko nereikalauja. Gal tai pasivaikščiojimas gamtoje, gal vakaras su muzika, kuri tave paliečia.
Nesiaiškink su savimi. Kai ašaros ateina, nereikia iškart suprasti, kodėl. Kartais priežastis paaiškėja vėliau. O dažnai jos išvis nereikia.
Leisk ašaroms pasibaigti pačioms. Nereikia jų stabdyti „teisingu“ momentu. Kūnas pats žino, kada užteks.
Pasirūpink savimi po to. Išgerk vandens, apsigaubk pledu, pailsėk. Verkimas yra darbas, ir po jo kūnui reikia šilumos.
Kada verta ieškoti pagalbos
Kartais ašarų būna labai daug ir ilgą laiką, jos neatneša palengvėjimo, o gyvenimas atrodo vis sunkesnis. Arba priešingai: jauti, kad viduje viskas sustingę, ir niekas nebeliečia.
Tokiais atvejais nereikia su tuo likti vienai. Verta kreiptis į specialistą, nes kartais reikia daugiau palaikymo, nei galime duoti sau patys.
Galbūt ašaros yra ne silpnumas, o grįžimas namo
Man įdomu ne tai, kiek verkiame.
Man įdomiau, ar leidžiame sau.
Nes ašaros dažnai yra būdas sugrįžti į save. Į savo kūną. Į tai, kas tikra.
Ir galbūt pirmą kartą po daugelio metų leisdama sau paverkti, tu ne subyrėsi.
Galbūt tu pagaliau atsipalaiduosi.
Galbūt užtenka nebeslėpti. Leisti akims sudrėkti. Leisti kūnui paleisti ir atrasti, kad po ašarų dažnai ateina tyla, šiluma ir daugiau vietos sau.
Jei jauti, kad tavyje daug sulaikytų jausmų, ir nori juos išgirsti saugioje erdvėje, kviečiu pas save: individualioje konsultacijoje arba kūno jautimo terapijų rate.
Registruokis čia: Kainos ir registracija.
Parašykite komentarą