Kiek daug savo gyvenimo nugyvename iš „reikia“.
Reikia susitikti su draugais. Reikia paskambinti. Reikia važiuoti į svečius. Reikia nueiti į renginį. Reikia padaryti tą darbą. Reikia būti ten, kur visi laukia.
Ir mes einame.
Kartais net nesusimąstydami, ar iš tikrųjų norime.
O galvoje tiesiog sukasi:
„Juk pažadėjau.“ „Juk negražu atsisakyti.“ „Juk kiti laukia.“ „Juk taip reikia.“
Pažįstama?
Man atrodo, kad daugeliui iš mūsų „reikia“ skamba taip savaime, kad beveik nebegirdime, ar šalia dar yra vietos žodžiui „noriu“.
Kai „taip“ ateina anksčiau nei klausimas sau
Kartais sprendimas įvyksta taip greitai, kad kūnas nespėja net įsiterpti.
Žinutė. Kvietimas. Prašymas. Planas. Ir mes jau sakome taip.
Ne todėl, kad viduje atsirado lengvumas. O todėl, kad „reikia“ atėjo pirmiau.
Ir tada, jau pakeliui arba jau sėdint ten, kur „reikėjo būti“, staiga pajuntame:
sunkumą pečiuose, norą, kad viskas kuo greičiau baigtųsi, vidinį skaičiavimą, kiek dar liko, arba tylų dirglumą, kurio lyg ir neturėtų būti.
Tada galvoje prasideda derybos.
„Bet reikia.“ „Negaliu nuvilti.“ „Ką kiti pagalvos?“
Ir mes vėl pasirenkame „reikia“.
Ne todėl, kad esame silpnos. O todėl, kad šis kelias seniai išmoktas.
„Reikia“ nėra priešas. Bet ne viskas, ką vadiname „reikia“, yra mūsų
Aš nekalbu apie tai, kad gyvenime neturėtų būti pareigų. Žinoma, jų yra.
Yra rūpestis vaikais. Yra darbai, kuriuos reikia užbaigti. Yra situacijos, kai pasirenkame kitą žmogų, nes taip yra teisinga mūsų vertybėms.
Bet šalia tikrų pareigų dažnai stovi ir kitos, tyliai paveldėtos.
Iš šeimos. Iš mokyklos. Iš visuomenės. Iš darbo kultūros. Iš to, kaip, mūsų manymu, turėtų gyventi „gera“ moteris, „gera“ mama, „gera“ draugė, „gera“ kolegė.
Jos skamba panašiai:
„Negalima nuvilti.“ „Negalima pasirodyti tingiai.“ „Negalima savimi rūpintis pirmiau.“ „Negalima sakyti ne, jei kiti tikisi taip.“
Ir tada „reikia“ tampa ne kryptimi, o automatiniu režimu.
O noras tampa kažkuo, ką galima atidėti „kai bus laiko“. Tik kad tas laikas dažnai neateina.
Kūnas dažnai žino anksčiau už galvą
Prieš priimdamos sprendimą, mes dažnai klausiame logikos.
Nors kūnas jau žino atsakymą.
Kartais noriu, ir kūne atsiranda lengvumas, smalsumas, šiluma, laukimas. Kartais „reikia“, ir kūnas iš karto parodo sunkumą, įtampą, nuovargį, norą atsitraukti, arba vidinį „o gal vėliau“.
Tai nėra diagnozė. Tai nėra „tu bloga, jei nejauti entuziazmo“.
Tai signalas.
Ir jis nebūtinai sako: „Atsisakyk visko.“ Dažniau sako: „Sustok. Pažiūrėk atidžiau.“
Nes skirtumas tarp „noriu“ ir „reikia“ ne visada būna dramatiškas. Kartais jis būna labai tylus. Tik vienas jausmas prieš „taip“. Ir vienas po jo.
Klausimai, kurie grąžina pasirinkimą
Kai vėl išgirsti savyje „reikia“, gali trumpam sustoti. Ne tam, kad save apkaltintum. O tam, kad paklaustum švelniai.
„Aš to noriu, ar tiesiog jaučiu, kad reikia?“
Ar nori susitikti su draugais, ar eini todėl, kad nejauku atsisakyti? Ar nori važiuoti į kelionę, ar važiuoji todėl, kad jau viskas suplanuota? Ar nori nueiti į renginį, ar eini todėl, kad kiti eina? Ar nori paskambinti žmogui, ar skambini todėl, kad jau seniai „reikia“?
Ir dar vienas, kuris man pačiai dažnai būna labai tikslus:
„Ką aš jaučiu, kai sakau taip?“
Ar tai lengvumas? Džiaugsmas? Laukimas?
O gal sunkumas, įtampa ir noras, kad visa tai kuo greičiau pasibaigtų?
Kartais atsakymas būna labai aiškus, noriu. Kartais aiškiai, nenoriu, bet einu iš kaltės. O kartais mišinys, noriu dalies, bet ne tokiu tempu, ne tokiu formatu, ne šiandien.
Ir tada atsiranda erdvė ne tik „taip / ne“, bet ir kitokiam taip, trumpiau, vėliau, kitaip, arba su aiškesne riba.
Kai „noriu“ atrodo savanaudiška
Yra dar vienas sluoksnis.
Daugeliui iš mūsų „noriu“ skamba beveik nepatogiai. Tarsi noras būtų prabanga. Tarsi pirma reikia užsitarnauti teisę norėti.
Todėl kai kūnas sako „nenoriu“, galva greitai pataiso:
„Pasistenk. Būk geresnė.“ „Kiti juk stengiasi.“ „Tu per daug galvoji apie save.“
Ir vėl grįžtame į „reikia“.
O juk klausytis savo noro nereiškia mesti visus ryšius ar gyventi be atsakomybės. Tai greičiau reiškia, kad į santykius, į darbą ateini gyva, o ne vien iš pareigos.
Nes kai viską darome tik iš „reikia“, ilgainiui kūnas, emocijos ir santykiai pradeda rodyti nuovargį. Ne dramą. Tiesiog tylų išsekimą: mažiau džiaugsmo, daugiau dirglumo, mažiau kontakto su savimi.
Mažas praktinis judesys, be didelių revoliucijų
Nereikia iš karto pertvarkyti viso gyvenimo. Ir nereikia staiga tapti žmogumi, kuris viskam sako ne.
Kartais užtenka vieno mažo dalyko šiandien.
Ne to, kurį privalai padaryti. O to, kurį iš tikrųjų nori.
Gal ilgesnio pasivaikščiojimo. Gal tylos be telefono. Gal pokalbio, kurį atidėliojai, nes bijojai. Gal poilsio be pasiteisinimo. Gal „ne“ vienam kvietimui, kuris seniai buvo tik „reikia“.
Ir po to, pastebėti kas pasikeičia kūne, kas pasikeičia nuotaikoje, kas pasikeičia santykyje su savimi.
Tai nėra receptas. Tai pažintis.
Su savo ribomis. Su savo noru. Su tuo, kiek seniai „reikia“ kalbėjo už tave.
Galbūt klausimas ne „ar galiu atsisakyti“, o „ar galiu išgirsti“?
Man įdomu ne įrodyti, kad „reikia“ yra blogai. Arba kad visada turime rinktis tik malonumą.
Man įdomiau, kaip dažnai mes apskritai paklausiame.
Nes kartais gyvenimas neprašo didelio maišto. Jis prašo trumpos pauzės.
Prieš „taip“. Prieš „gerai“. Prieš dar vieną įsipareigojimą, kuris skamba teisingai, bet jaučiasi slegiančiai.
Ir galbūt kai kurių „reikia“ visai nereikia neštis toliau. O kai kurių, reikia, bet jau sąmoningai, su aiškumu, be savęs išdavimo.
Nes gyvenimas tampa kitoks, kai vis dažniau jame atsiranda vietos tam, ko nori tu.
Jei skaitant kilo noras panagrinėti, kur tavo kasdienybėje „reikia“ kalba garsiau už „noriu“, ir kaip į tai atsako kūnas, kviečiu: individualioje konsultacijoje arba kūno jautimo terapijų rate. Be spaudimo. Tiesiog saugi erdvė sau.
Jei nori pažiūrėti kainas ar užsiregistruoti: Kainos ir registracija.
Parašykite komentarą