„Negerk šalto, nes skaudės gerklę.“
„Užsidaryk langą, skersvėjis perpūs.“
Nusičiaudėjai ir jau žinai: tuoj susirgsiu.
Ar pažįstama?
Daugelis iš mūsų užaugome su tokiomis frazėmis. Jas sakė mamos, tėčiai, močiutės ir seneliai. Sakė iš meilės, iš rūpesčio, iš noro apsaugoti. Ir tikrai ne su blogu tikslu.
Bet kartais užaugame ir vis dar gyvename tose frazėse. Net nepastebime, kaip jos tampa mūsų pačių balsu.
Iš kur jos atsirado?
Dažnai šios frazės gimė ne iš piktumo ir ne iš neišmanymo, o iš to meto patirties. Kai tėvai jautėsi bejėgiai prieš tai, ko negalėjo kontroliuoti, saugoti vaiką nuo šalto vandens ar skersvėjo buvo būdas jaustis bent kiek ramiau.
Tad šie žodžiai dažnai nešė ne tik informaciją, bet ir jausmą. Nerimą. Rūpestį, sumišusį su baime.
Ir vaikas perima ne tik žodžius. Jis perima ir tą nerimą, kuris už jų slypi.
Įsitikinimai nėra tik mintys
Mums atrodo, kad įsitikinimas gyvena galvoje. Kad tai tik mintis, kurią galime pakeisti kita mintimi. Bet iš tikrųjų kūnas į įsitikinimus reaguoja.
Kai iš anksto laukiame blogiausio, kūnas tam ruošiasi. Įsitempia pečiai. Kvėpavimas tampa paviršutiškas, kartais net sulaikome jį. Tampame budresni kiekvienam pojūčiui: ar čia ne gerklė perštėti pradeda? Ar ne per šalta? Ar ne per daug vėjo?
Tas nuolatinis sekimas ir laukimas taip pat yra krūvis. Nerimas kūne jaučiamas kaip įtampa, nuovargis, sunkiau atsipalaiduoti ir sunkiau užmigti. Psichosomatikoje mes į tai žiūrime labai paprastai: kūnas ir emocijos nėra atskiri. Ką jaučiame viduje, tas atsispindi ir kūne.
Tai nereiškia, kad mintys sukelia ligas ar kad viską galime „pagalvoti“ ir pakeisti. Tai reiškia, kad verta pastebėti, kiek jėgų atiduodame nuolatiniam budėjimui ir baimei.
Kaip patys susikuriame rėmus
Po truputį, nepastebimai, tokie įsitikinimai brėžia ribas. To negalima. To reikia saugotis. Ten pavojinga. Šito geriau nedaryti, nes paskui bus blogai.
Ir gyvenimas tampa vis siauresnis.
Neini basa per rasą, nes peršalsi. Neatsidarai lango karštą naktį, nes perpūs. Neišgeri šalto vandens per karštį, net kai labai norisi. Atsisakai išvykos, nes „dar susirgsi“.
Kiekvienas atskirai atrodo kaip smulkmena. Bet kartu jie kuria jausmą, kad pasaulis yra pavojingas, o tavo kūnas trapus ir juo negalima pasitikėti.
O kaip jaustis laisvai, kai nepasitiki savo kūnu?
Ar tai tikrai mano patirtis?
Štai čia norisi sustoti ir švelniai paklausti savęs:
Ar tai tikrai mano patirtis? Ar tik kadaise išgirsti žodžiai, kuriais vis dar tikiu?
Kartais pastebime, kad su vienomis frazėmis tikrai turime savo patirtį. O kitas tiesiog nešiojamės, niekada jų nepatikrinę. Jos tiesiog atrodo savaime suprantamos, nes skamba taip pažįstamai.
Ir nereikia nieko įrodinėti ar iškart atsisakyti visko, ką girdėjome. Užtenka pastebėti, kad tai įsitikinimas, o ne vienintelė tiesa.
Keli klausimai sau
Jei norisi su tuo pabūti, gali pabandyti:
- Prisiminti vieną frazę iš vaikystės, kuri vis dar dažnai skamba galvoje. Kieno balsu ji skamba?
- Pastebėti, ką jauti kūne, kai ją prisimeni. Ar įsitempia pečiai? Ar sulaikai kvėpavimą?
- Paklausti: ar šis įsitikinimas man padeda gyventi, ar labiau riboja?
- Leisti sau kartais pasielgti kitaip ir stebėti, kas vyksta. Ne iš užsispyrimo ir ne norint kažką įrodyti, o iš smalsumo.
Svarbu: tai nėra kvietimas nekreipti dėmesio į savo sveikatą. Rūpintis savimi yra gerai. Klausimas tik toks: ar tai rūpestis, ar baimė?
Rūpestis ir baimė skiriasi
Rūpestis yra švelnus. Jis klausia: ko tau dabar reikia? Jis seka tai, ką jauti dabar, o ne tai, kas galbūt nutiks.
Baimė yra įsitempusi. Ji iš anksto žino, kad bus blogai, ir bando viską kontroliuoti.
Iš išorės jie gali atrodyti panašiai, bet viduje jaučiasi visai kitaip. Ir kūnas tą skirtumą jaučia.
Kai mokomės atskirti juos, mažiau gyvename iš „negalima“ ir daugiau iš to, kas mums iš tikrųjų tinka.
Kai norisi pažiūrėti giliau
Kai kurie įsitikinimai būna labai seni ir giliai įsišakniję. Jie susiję su šeima, su vaikystės patirtimis, su tuo, kaip mus mokė jaustis saugiai. Kartais vien suprasti neužtenka, nes kūnas vis tiek reaguoja taip, kaip išmoko.
Jei jauti, kad tai apie tave, kviečiu į individualią konsultaciją arba į grupinius užsiėmimus. Registracija ir kainos yra čia.
O kaip yra tau?
Kokią frazę iš vaikystės tu vis dar nešiojiesi?
Nebūtina iš karto jos atsisakyti. Tiesiog kitą kartą, kai ji vėl nuskambės galvoje, sustok akimirkai ir paklausk: ar tai mano, ar tik išmokta? 🤍
Kornelija Grinkevičienė
Parašykite komentarą